Morkaus 6

₁Išvykęs iš ten Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. ₂Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? ₃Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. ₄O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. ₅Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. ₆Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

₇Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. ₈Liepė be lazdos nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei variokų dirže, ₉tik apsiauti sandalais, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. ₁₀Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. ₁₁Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. ₁₂Jie iškeliavo, ragino atsiversti, ₁₃išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

₁₄Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido, ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“. ₁₅Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“. ₁₆Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!“

₁₇Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. ₁₈Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. ₁₉Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, ₂₀nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.

₂₁Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. ₂₂Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. ₂₃Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ ₂₄Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“ ₂₅Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.

₂₆Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. ₂₇Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ₂₈ir atnešęs ją dubenyje padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai. ₂₉Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.

₃₀Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. ₃₁O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. ₃₂Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. ₃₃Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

₃₄Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. ₃₅Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. ₃₆Paleisk juos, kad pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus jie nusipirktų valgyti“. ₃₇Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai tada klausia: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“ ₃₈Jis sako: „O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite“. Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis“. ₃₉Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. ₄₀Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių. ₄₁Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. ₄₂Visi valgė ir pasisotino. ₄₃Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių. ₄₄O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.

₄₅Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. ₄₆Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis. ₄₇Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. ₄₈Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. ₄₉Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. ₅₀Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ ₅₁Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.

Mokiniai dar labiau stebėjosi, ₅₂nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo, ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.

₅₃Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą. ₅₄Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų, ₅₅paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant. ₅₆Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.